Kūryba – mano gyvenimo dalis, padedanti išsakyti jausmus, kuriuos tuo metu jaučiu. Žodžiai liejasi ant popieriaus lengvai, jei tik už jų yra paslėpta emocija. Prieš trejus  metus buvau pradėjusi rašyti fantastinį romaną,  deja, dėl laiko trūkumo, mokslų romaną teko ,,apleisti‘‘. Tikiuosi, prie jo gal dar kažkada grįšiu. Eiles kurti pradėjau neseniai, tiksliau, visas mintis užrašinėti ėmiausi tik šių mokslo metų pradžioje, prieš tai viskas likdavo mano galvoje. Pastebėjau, kad lengvai galiu susieti jausmus su mus supančia gamta, pavyzdžiui: pyktis - audra, saulėlydžiai - meilė ir panašiai. Kūryba padėjo išsakyti jausmus, su jais susitaikyti, tai buvo tarsi jų išlaisvinimas iš narvelio, slypinčio mano krūtinėje. Na, o įkvėpimas užklumpa netikėtai, tai gali būti pamačius gražų saulėlydį ir prilyginus jį kažkokiam atsiminimui, arba didžiausiais įkvėpimais būna džiaugsmas, liūdesys ar pyktis. Šias emocijas žmogus išjaučia stipriausiai. Man labiausiai patinka aprašyti meilę, tai labai stiprus jausmas, kurį jaučia kiekvienas ir jame slypi daugybė įvairiausių emocijų. Palaikymo sulaukiau ir iš savo draugų, šeimos, kuriems įdomu, kas bus toliau. Didžiausia mano kūrybos vertintoja – mano mama, kuri nebijo išsakyti savo nuomonės, padrąsina, palaiko, žinoma, ir pakritikuoja. Nuo vasario mėnesio savo kūrybą pradėjau kelti į Instagramo paskyrą.

Skaityti toliau...

„Akyse“

Visada bijojau į akis žiūrėti, kol neišmokau viską jose atvirai matyti. Tą juoko ugnelę, kai nusijuokia žmogus, tą kylančią audrą, kai pyktis tuoj ištrūks. Stebėjau laimingo žmogaus akis, kaip jose ryškiai spindi saulės spindulys, mačiau ir lietaus debesis, kai taip stipriai viduje lyja, kad net per akis viskas išsilieja. Bet labiausiai pamėgau meilės pilnus žvilgsnius, nors ir man neskirtus, bet kitiems aistros kupinus. Meilės žvilgsniuose viską pastebėti gali: ir siaučiančią audrą jausmų, ir apsiniaukusio dangaus liūdesį, ir užsiliepsnojusios ugnies aistrą, naujos rastos meilės aušrą, ir saulėlydį gęstančių jausmų. Mano akys viską stebi, bet, deja, nežinau, ar kažkas atkreipia dėmesį į jų spalvas, skirtingų jausmų kupinas.

„Gamtos paliesta“

Džiaugiuosi taip, lyg būčiau saulės gėlė, nes tuomet visada pražystu įvairiomis emocijų spalvomis ir šypsausi ligi pat padebesių. Arba nauja energija atgimstu, kai  išgirstu pavasario žvalius garsus: bitučių dūzgesį ar paukštelių linksmą čirenimą. Aš noriu šėlti kaip vėjas, ūžiantis tarp laukų, noriu viską pasiekti dideliu greičiu. Jaučiuosi rami, kai vasarą saulė lėtai kyla virš horizonto, kai neskubėdami atgimsta pasaulio garsai, kai rudens šaltą rytą aprasoja mano akiniai nuo karšto puodelio arbatos su medumi. Pykstu kaip audra perkūno pilna, ir mano pikti žodžiai virsta žaibo liepsna, įkaitusiais žandais liejasi ašaros lyg stiprios liūties lašai. Liūdžiu taip, kaip žiemą medžiai gaudžia be lapų, liūdžiu kaip tylus miškas be paukščių giesmių. Kai visur taip tylu, kad net širdyje tampa nyku. Myliu kaip saulės šviesa, kuri net naktį nuo mėnulio yra atspindima. Nes jei myliu, tai ir juodžiausiomis naktimis tave savo meile apšviesti siekiu.

 „Mylėti“

Kas yra ta meilė? - tu paklausi. Tai tėvų apkabinimas, tai vaiko kumštukų tvirtas suspaudimas. Tai draugų juoko aidas. Bet, manau, klausi apie sunkesnę meilę. Ji yra keistesnė ir sudėtingesnė. Ji įgyja įvairių spalvų. Meilė, kuri užklumpa netikėtai, kurios galėjai nelaukti ir nenorėti, o gal, atvirkščiai, visada ją rasti norėjai. Ir jos pradžioje tu net nepastebėsi, kaip imsi ir įsimylėsi. Kai bus taip lengva juoktis ar šypsotis šalia žmogaus. Jam norėsi laiko skirti vis daugiau, stengsies jį pradžiuginti ir pralinksminti. Kai tavo akys vis nuklys į jo pusę. Ir po viso to gulėsi ar sėdėsi ir širdyje kažkas ims spurdėti, tada suprasi, mielas drauge, ką reiškia mylėti. Bet, deja, egzistuoja ir vienpusė meilė, tada tau gali skaudėti ir ilgai nepagerėti, širdis gali verkti ir visai tyliai skambėti. Įmanoma ir pykti, jausti įtūžį, tada širdis daužosi taip stipriai, kad norisi tik rėkti. Na ir galima pajausti tikrą laimę, kai dvi širdys plaka vienu ritmu, kai jų melodija skamba įspūdingu garsu.

Priminti noriu, jog meilė yra įvairi ir tu ją tikrai turi. Neieškok jos taip sunkiai ir nuosekliai, nes dažnai ji atsiras visai nelauktai.

„Poeto laimė“

Poeto laimė yra stebėti.
Išjausti ir ant lapo viską užrašyti.
Mintimis į savas svajones nuskristi.
Savo akimis viską iš šono matyti.

Vasaros audroje atgaivą patirti.
Rudenį kavos puodelį ir knygą laikyti.
Žiemą kartu su dangumi dingusių spalvų gailėti.
Ankstyvų pavasario gėlių ryžto pavydėti.

Jūros ošime pyktį nuo džiaugsmo atskirti.
Kiekvieno saulėlydžio spalvas jausmais nutapyti.
Žvaigždėms meilės eiles išsakyti.
Saulės spindulių įtaką žmonių nuotaikoms atskirti.

Aplinkinių džiaugsmą ir liūdesį patirti,
Draugų rate juoką išgirsti.
Laimingų žmonių akyse kibirkštį pastebėti,
Paslaptingus meilės žvilgsnius pastebėti.

Ir viską ant popieriaus jausmingai, krauju užrašyti.

„Prarasti jausmai“

Gyvent ir jausti trokšta ši širdis.
Patirt pasaulį ir viską išbandyt.
Išgyventi skausmą nesėkmių,
Nubraukti ašarą nuo paakių.
Pajausti meilės kupinus širdies dūžius
Ir po to pakliūti į ilgesio nasrus.
Išmokti išskleisti laimės sparnus
Ir nuskristi lyg padebesių.
Pajausti pyktį lyg ošiančios audros,
O po to išmokti ir giedros nakties ramumos.
Noriu išmokti tokios gyvenimo pamokos,
O ne bejausmės mokyklos suolo kančios.
Nuo vaikų veidų be emocijų
Iki bemiegių naktų prie matematikos sąsiuvinių.
Suprantu, kiek gyvenimo prarandu,
Bet vis tik girdžiu – Mokinkis, juk tai labai svarbu!
Taigi toliau taip gyvenu...
Ir emocijas, manau, kad prarandu.
Širdis plaka jau visai tyliu ritmu
Ir jausmų aš nebejaučiu.

„Kuo tu vardu?“

„Meilė ateina netikėtai“, - žodžiai, kuriuos girdžiu kiekvieną kartą paklaususi mamos. „Kodėl jos vis dar nerandu“. Nesuprantu, kaip ją gali surasti neieškojęs, nes kiekvieną dieną ieškau jos akimis, kavinėse stebiu kiekvieną žmogų akies krašteliu, bet neteko patirti jokios kibirkšties, neišgirdau dar savo nerimstančios širdies. Dažnai apsilankau gamtoje, ieškau miške takelių pas tave, o nakties danguje žvelgiu į spindinčias žvaigždes ir tikiuosi, kad jas stebi ir tu, gal vis dėlto po kiek laiko žiūrėsime į jas kartu? Šiame žygyje pasiklydusi esu, jokios užuominos apie tave nerandu, gal tau atrasti mane būtų lengviau? Ar įdedi nors kiek pastangų? Ar pagalvoji kuo aš vardu? Kaip skambėtų mano vardas, minimas iš tavo lūpų pravertų? Kada atrasime vienas kitą po velnių? Beviltiška romantike kitų akyse tampu, bet ką daryti, kai širdyje tau tiek meilės turiu, nors net nežinau, kuo tu vardu...

„Vasaros naktyje“

Naktyje, kai visos paslaptys lieka užmarštyje,
Kai įvairūs pokalbiai užsimezga draugų apsuptyje,
Kai žvaigždžių lietūs matosi tolumoje
Ir žolė būna paskendusi rasoje.

Tolumoje, kur girdisi žiogai ir svirpliai,
Ir tie erzinantys uodų dūzgesiai,
Kai visi susėda prie degančių laužų,
O tavo galva ant gero draugo pečių.

Tada visi pasidalina dalele savęs,
Iškalbėdami savo viduje esančias kančias,
O gal pasijuokdami iš praeities,
Taip seniai seniai užmirštos.

Kalbasi tol, kol kažkam šauna į galvą mintis
Pabraidyti ežere, mėnesienos apšviestame,
Ir viskas baigiasi šlapių drabužių krūvele,
Bet neužmirštamos vasaros nakties palyda.

Ieva Mineikytė, III b klasės mokinė