Norime pristatyti ąžuolynietę, jaunąją poetę, IIId klasės mokinę Justę Karolytę. Justė – entuziastinga knygų skaitytoja, gyvūnų mylėtoja ir jautrios sielos žmogus. Ji – saulės spindulys, savo šypsena ir šiluma pakerinti kiekvieną. Kurti jaunoji rašytoja pradėjo jau nuo mažens, poezija lydėjo ją visą gyvenimą. Justė yra labai nuoširdus žmogus, tai galime išvysti ir jos eilėraščiuose, kuriuose ji atskleidžia dalelę savęs. Kviečiame ir Jus artimiau susipažinti su šios jaunosios poetės kūryba. Malonaus skaitymo...

Justė Karolytė, IIId

Močiutė

Dvylika metelių ilgų jau prabėgo...
Atrodo, tiek daug jau praėjo..
Kiek daug nutiko,
Tu juk žinai.
Atrodo, visad viską matai...
Tikiu - taip yra
Ir bus visąlaik.
Kiek skausmo, kančių buvo praeita,
Kiek laimės ir džiaugsmo buvo regėta.
Tikiu - tu žinai,
Viską matai.
Slogu, kad tavęs čia nėra
Ir kad tu niekad nebebūsi šalia. 
Žinau, tu stebi iš debesų, 
Tačiau trūksta tavęs 
Tarp artimų, brangių man žmonių.
Žinau, kad kitaip kol kas jau nebus
Ir susitiksim, tik man dangun iškeliavus. 
Kada nors... Dar negreit... 
Bet aš vėl tave išvysiu
Ir pulsiu į tavo jaukų mielą glėbį.
Mieloji mano, skaudu, kad tu nematei manęs kitokios.
Regėjai tik kūdikį, vaiką mažą,
Bet pamilai ir laikei kaip savą...
Tavęs nepamiršau niekada 
Ir neketinu nė dienos.
Mylėsiu tave, kol pati galą regėsiu, 
O tada, kaip sakiau, 
Pulsiu į jaukų, mielą tavo glėbį...

Sapnai

Sapnai... Sapnai... Sapnai...
Iliuzija tiktai...
Sukurta nakties metu
Ir išpildyta, kol yra tamsu...
Manai, jie netikri?
Manai, jie nieko verti?
Nejau niekad nesapnavai? 
Niekad laukymėje nebuvai? 
Ar seno svečio nematei?
Kodėl tu taip manai?
Atrodo, tai tiesa,

Tačiau iš kurgi tu žinai,
Kad viskas iš tiesų yra gerai? 
Gal visgi dienomis mes visi sapnuojam, 
O naktimis realybėje klajojam? 
Gal visi kalnai, laukai ir gėlės 
Yra tikrosios gyvybės vėlės?
Galbūt ir ne, aš nežinau, 
Bet tvirtai manau, 
Kad sapnai nėra vien tik iliuzija. 
Tai yra kur kas daugiau, 
Nei tu manai...

Žmogus ir gamta

Kiek daug, žmogau, tu padarei!
Kiek tavo ryžtas vertas? 
Saulutę graudinai
Ir žemę džiovinai!
Bet tau to buvo negana –
Nusprendei nužudyti tu staiga
Daug medžių paklusnių,
Kurie atsidavė laisvai.
Mediena buvo paklusni
Ir nesipriešino nė kiek.
Žmogau, bet aš žinau,
Kad skausmo daug patyrė jie.
Tu nesustojai nė trumpam
Išvysti savo aukų kraujo.
Tu pagalvojai tik: „Cha, šią žiemą nesušalsiu!“
Bet nežinojai tu, kad nuskriaustiesiems jau gana!
Kankintis ir kentėti
Kaip paukščiui pakirptais sparnais.
Tai susimokė nuskriaustieji pamokyt žmogų, tą kenkėją.
Saulutė švietė, šildė, gaubė,
Žmogaus pasaulis visas gaudė
Nuo saulės suteiktos žaros.
Žolelė pyko, geltonavo, rūko,
Medeliai krypo, raizgaliojos, krūpo.
Net dangui pikta pasidarė -
Žaibais jis svaidės kaip nelaisvėn paimta kumelė!
Žmogus nebekovojo su gamta,
Suprato klydęs ir staiga
Atpirko nuodėmes baisias
Gerais darbais
Ir medžiais pasodintais.
Ir atleido jam tada gamta
Supratusi, kad laimėjo!