Kristupas Linas Bernotas, „Ąžuolyno“ gimnazijos IV d klasės mokinys,  54-ajame jaunųjų filologų konkurso šalies etape buvo  apdovanotas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu už gerą prozą. Kviečiame paskaityti.

 Žiemos pasaka

Vaitelių šeima gyveno paprastai: kiemą gynė pusaklis juodbėris šuva, vienišus, miškų apsuptus trobesius šildė dvi tėvelio skaldytų malkų prigrūstos krosnys, stalai, kad ir nieko netrūkdavo, nukrauti vaišėmis vargiai tebuvo, o vienintelį atskirą vaikų kambarį dalijosi penki mažieji ir didesni Vaiteliukai, kurių skardus klegesys buvo didžiausia atgaiva nuo ūkio darbų pavargusiems tėvams.

Vidurinysis šeimos vaikas baltapūkis Stasiukas lyg nepritapo prie savo brolių ir sesių, nors tiek jis juos, tiek jie mažąjį be proto mylėjo. Jis buvo jautrus ir bailus ėriukas, atrodytų, tikra mamos kopija, neturinti nė lašo tėvelio bruožų. Bet ir tėvelį Stasiukas saugojo širdy. Jis mėgo eiti kartu su juo į žvejybą ar į mišką pagrybauti, tačiau užvis mieliausiai rinkdavosi mamai padėti, kur galėdamas, ir viską, kas slegia, išpasakoti.

Staselis vienintelis mokėsi mokykloje – jau ėjo net į antrą klasę. Pirmųjų vaikų Vaiteliai neišgalėjo mokslan leisti, o, kai Julius Vaitelis mirusio senbernio brolio žemės hektarą paveldėjo, dar kitą išsinuomojo, kada šiek tiek prasigyveno, vyresniesiems mokykla neberūpėjo, mažesniesiems juk dar per anksti buvo, tad ir teko Stasiukui ši laimė. Tik jau labai toli ji stūksojo – per dvylika kilometrų nuo sodžiaus, jei kirsi skersai miškais, ir dvidešimt, jei vieškeliu. Kadangi niekaip kitaip neišeidavo, tai Jonas nuveždavo sekmadieniais Staselį, mamos priduotu maistu apkrautą, miestelin, kur veikė pradinė, palikdavo bendrabuty, o penktadienį atvažiuodavo pasiimti. Tokia tvarka ir slinko gyvenimas kukliai Vaitelių šeimai.

Šiandien Stasiukas, išėjęs iš mokyklos, nei tėvelio, nei vežimo, paties  Vaitelio sukalto, niekur aplinkui save nematė. Vaikai palengva skirstėsi, pravažiuodavo viena kita kaimietiška karieta, kurių nė viena nesustojo pasiimti mokslinčiaus.

- Eisiu, - pabodęs laukti, nutarė berniukas ir leidosi šiltų namų link per trečdalį kojos jam dengiančias gruodžio pusnis.

Žinoma, jis buvo ne kartą į miestelį, tėvų siunčiamas, vasarą miklinęs, todėl puikiai orientavosi tankmėje, kelią gimtinėn saugančioje.

Staselis brido baltų purienų kalnais, kol, regis, jo garbei ant ploniausių medžių šakelių įsikūrę varvekliai, vienas į kitą besidaužydami, skambino ligi šiol berniukui negirdėtas melodijas, tokias ausiai mielas, kad jis būtų jų klausęsis, ligi tie krištolo varpeliai nutirps ir to trapaus orkestro darna išsisklaidys miško kemsynuose. Berniuko žvilgsnis užfiksuodavo pro šalį bėgančias stirnas, ant sniego vatos pailsėti nutūpusias dangaus plaštakes, dykumon neišskridusias, o labiausiai - saulės strėlių lenktynes sustingusiuos krūmokšniuos, kurių dažnas žėrėjo skirtingu spalvų deriniu ir buvo pasiruošęs bent sekundei sustabdyti praeivio kelionę.

Jaunojo Vaiteliuko kūną kaustė negailestingas šaltis, su kiekviena nauja akimirka besidarantis dar žiauresnis ir diegiantis poodį vis stipresne ledo liepsna. Stasiuko mažos rankytės nebedrįso lįsti iš milinės kišenių ir stengėsi stipriai stipriai susispausti kumštin. Liesi pagaliukai kuo toliau, tuo sunkiau klampojo per tragiškai atšiaurius vėpūtinius, kurie, atrodė berniukui, amžinai nesibaigs.

Trobelės kampas, išniręs tarp devynių eglišakių sluoksnių, nenumaldomai viliojo Stasiuką. Jis žinojo, jog darosi vėlu, o namų dar nematyti, tačiau nebegalėjo savęs sutvardyti: ta tvirta užuovėja buvo tai, ko tuo momentu troško sulėtintu ritmu dunksinti vaiko širdutė.

„Tik minutei – prisėsiu, atsipūsiu ir eisiu toliau“, - pamanė girios svetys ir pasuko nepramintu keliu link pažadėtosios poilsio žemės, kuri buvo jam tokia reikalinga ir būtina.

Jis praskyrė šermukšnių, apkritusių ynio dulksna, kekes, peržergė susmukusią tvorą ir, užlipęs slidžiais mediniais laiptais, pripustytoje verandoje rado apysveikį krėslą, kuriame įsitaisė tarytum karalius. Berniukas susinėrė rankas, apkabindamas nešamą kuprinėlę, ir užsimerkdamas paklydo tolimuose horizontuose.

Staselis matė savo namus – čia ir vyresnieji padeda tėveliams ruošti vakarinį stalą, ir pypliukai, žaidžiantys beržinėmis kaladėlėmis, keliančiomis jiems tiek daug džiaugsmo, maišosi kitiems po kojomis. Ir krosnies žiežirbas jis jautė. Bet koks drebulys buvo likęs kieme tarp sūkuriuojančių šalčio kamuolių. Jam nebereikėjo nei storasluoksnių drabužių, nei baimės ištraukti laukan rankas. Taip jauku bei sava. Berniukas su šeima sėdėjo prie skobnies, kimšo pilvą mamutės pagamintais gardumynais, kąsnį užtvirtindamas godžiu gurkšniu užtektinai drungno spanguolių kisieliaus.

Mamytė jį paguldė į prie lango pastatytą lovą, trumpam prisėdo ant patalų krašto, apkamšė visą Stasiuką sunkia pūkine antklode, nepalikdama ir menkiausio tarpelio vėsumai įsiskverbti. Ji pastebimai linktelėjo link vaiko kaktos, meiliai paglostė jo skruostą šiurkščia (sūnui atrodė švelniausia pasaulyje) ranka ir karštomis it ugnis lūpomis davė pradžią naujam sapnui.

Staseliui niekur nebereikėjo eiti.

Jis sėdėjo karališkame krėsle, jo pamėlynavę ir sukietėję dėl nevarinėjamo kraujo pirštai glėbė menką savo kūnelį, blakstienos sukibo speigo klijais, o krūtinėj ką tik liepsnojusi kaitra, lyg jos niekuomet nebūtų buvę, pradingo žiemos gelmėse.

Nugrimzdusios sielos

- Juk aš visada liksiu tavo širdyje? Tavo akys niekada nenustos žibėt taip, kaip kad jūra, prieš pat nusvilinant saulei, - padėjusi galvą ant ištiestų Juliaus kojų ir glostydama jo įraudusį skruostą geltonu pienės debesėliu dar milijono tokių pačių apsuptyje, klausė Margarita.

- Amžinai.

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

Kaunas. Už kelių kilometrų girdėti, kaip sovietinės patrankos raižo pafrontėje dar likusių vokiečių apkasus.

„Pora dienų ir bus čia“, - pamąsčiau sau, eidamas įvairių spalvų plytomis nužarstyta gatve, kurios abi puses saugančių ir ribojančių namų daugumos jau kurį laiką nebuvo.

Skubu. Reikia susitikti su Narimavičiumi. Pusė keturių. Sustojęs ties sankryža prie smetoninės prezidentūros, dairausi aplinkui, bet nieko. Gal išskyrus vienkojį girtuoklį, besivoliojantį rūmų pakrūmėje kiek toliau nuo manęs. Nei jam svarbu išgyventi, nei man svarbu, ar jis išgyvens. Tik tiek teliko iš mūsų laisvės. Nusuku žvilgsnį. Kelintą dieną betarpiškai pilantis lietus, atrodo, vis vien nesugeba nuplauti ant asfalto pridžiūvusio kraujo. „Gerai, kad bent galūnes surinko, - topteli mintis. - Šlykštu.“

Už kampo pasirodo Narimavičius, apsigobęs išmirkusiu vasariniu paltu, nepritaikytu Dievo verksmams atlaikyti. Tiesiu ranką:

- Gerą dieną.

- Gerą, - besižvalgydamas sumurma ir išsitraukia papirosą. Pasiūlo ir man. Neatsisakau. - Kaip tu, ką žadi daryt?

- Gyvas. Jei nežinotum, kam ruošiuos, nebūtum čia, - pūsdamas dūmus kairėn, kad nepatektų pašnekovui į veidą, atsakau.

- Nenori į mišką? Sako, labai reikia vyrų. Vokiečiai pasitrauks, o rusų šunys liks. Neee, - krato pelenus ant prezidentūros tvoros pamato, - nebūsim tokie kvaili kaip keturiasdešimtais, priešinsimės. Išvysim kiekvieną, o, kas nenorės nešdintis, padės galvą mūsų žemėj.

- Yra, kas moka, kas karą išmano. Tegul ir eina. O aš? Ką aš ten veiksiu? Jei norėčiau nusižudyt, rasčiau lengvesnį būdą.

- Daryk, kaip išmanai, niekas neverčia. – suspaudžia tarp įmėlusių lūpų papirosą ir knisasi po vidinę milinės kišenę. – Štai, imk, - tiesia kelis suglamžytus popiergalius, ant kurių neužlenktojo krašto matosi ryškus užrašas KAUNAS-KARALIAUČIUS.

- Ačiū, - slepiu bilietus užantin, - viskas suruošta. Ryt išvykstam.

- Galvoji, ten bus kitaip? Bolševikai nusiris ligi pat Paryžiaus, pamatysi. Visus sugrąžins atgal. Geriau liktum čia.

- Man svarbiausia Margarita. Aš negaliu jos palikti vienos, - ruošiuosi eiti, bet jaučiu, jog griebia už rankos.

- Aš tik kaip ilgametis vaikystės draugas tau padedu, kitam nebūčiau nešęs, juk žinai. Jei nusprendei bėgti, bėk, tik paskui nesigailėk, - meta rūkalą žemėn ir sumindo.

- Gerai, - lengvai ištariu ir nuskubu namo.

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

- Signore Julius, pasirašykite čia ir čia, - du blankus atkiša pusamžė italė sausakimšame metrikacijos skyriuje Milano centre.

Kampe salės dešinėje maždaug penkiasdešimties italas, primenantis nutukusį Mussolinį, geria vandenį iš plono stiklo taurės, o jo trigubas pagurklis maudosi pro lūpų kraštus prasiveržiančiame fontane. Kitame kampe sėdi afrikietė moteris, o jos glėbyje vaikas, kurio įkyrus verksmas, rodos, trukdė susikaupti ir dailiai santuokos sertifikate palikti savo inicialus.

- Signore Julius e signora Margarita, skelbiu jus vyru ir žmona, - turbūt ką nors panašaus italų kalba, mechaniškai besišypsodama ir brukdama mums liudijimą, ištarė moteriškė.

Kai kartu su Margarita grįžome į medinio priemiesčio namo palėpę, paskutinius kelis mėnesius mums tapusią namais, ji mane labai stipriai apkabino:

- Juliau, tu žinai, kaip aš tave myliu, - šiek tiek sulenkusi kelius ir rankomis pasikabinusi man ant kaklo, dangiškai šviesiomis akimis klausė mano žmona.

- Žinau, - atsakiau jai ir švelniai grąžinau pabėgusią plaukų sruogą į jai priklausančią vietą. Pabučiavau.

Mes gulėjome su Margarita mums dviem skirtoje viengulėje lovoje ir kalbėjomės. Ji šnekėjo apie vaikus, apie jų vardus, apie mano rasimą darbą, apie tai, kaip jai gaila savo tėvų ir mano tėvų, ir kitų, kurių vardai kvailo Juliaus galvai nieko nereiškė.

- Bet mes negalėsim čia gyventi su vaikais, - kiek kilstelėjusi fantastiškai žibančių savo spingsulių porą, - teks ieškoti kažko geresnio, didesnio.

-  Rasim, - atsakiau, - viską rasim, - ir toliau bėgiojau per Margaritos aksominį kaklą savo aštriais pirštais, šalia jos virtusiais pavasariniais beržo kačiukais.

Man nerūpėjo, ką ji kalbėjo.

Aš žiūrėjau pro visai nebeskaidrų apvalų langą, padalytą į tris dalis ir atsuktą į tolumoje mirgančią Duomo katedrą. Pastarosios bokštai, liečiantys Dievo karalystę, o gal esantys laiptai į ją, man irgi nerūpėjo. Tas pastatas man priminė Lietuvą ir jos miškus, šakom laikančius padangę virš mūsų, o šaknim neleidžiančius blogiui veržtis laukan.  Tik dabar ten blogį laikė ne medžiai...

Nususęs bailys.

- Oi, kokie mes būsim laimingi... – tęsė toliau, glausdamasi prie mano krūtinės.

,

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

- Varyk į savo tėvynę! - itališkai sušuko man pro šalį lekiantis vyras, spėju, pamatęs, jog skaitau lietuvišką laikraštį.

Tėvynė. Net Hitleris – ir tas tėvynės nepaliko. Nusišovė. Ir kaip dabar jam ramu. Jis nežino, jog Berlynas okupuotas, kad į šipulius pabiro jo pseuodoimperija, - jis daug ko nežino. Ir aš norėčiau nežinoti. Gal nusišaut? Ne, geriau tegul nušauna. Ir naudos daugiau bus.

Šiandien lygiai savaitė, kaip mes su Margarita pasirašėme santuokos dokumentus civiliniame skyriuje. Pagalvojau, jog būtų gražu nupirkti gėlių. Nupirkau. Iš labai malonaus kioskinininko, kuris taip įnirtingai siūlė penkiolika baltų rožių. Manau, Margarita bus laiminga.

Pasveikinęs Margaritą ir gavęs bučinį skruostan, užkandau. Nebegaliu pakęsti makaronų. Aš taip norėčiau lašinių su kaimiška duona ar barščių raudonų su bulvių gausuma. Aha, pasvajok. Svajoju.

- Dar neradai darbo? – prisliūkinusi pradėjo kamantinėti, vos įspėjamai šypsodama.

- Neradau, - nusigręžiu ir vėl nukryžiuoju žvilgsnį ant trirėmio lango bei toliau kabinu prakeitus pasta bolognese.

- Priešpiet buvo atėjusi Sabaliauskienė. Sakė, josios priėmė į konservų fabriką. Gal ir tave priimtų? Būtų taip smagu! – regis, pražydo ir naujai ėmė kalbėti taip, kaip prieš savaitę, kuomet man Lietuvą priminė ne išsvajotoji kraujinės spalvos sriuba, o gotikiniai strypai, veriantys širdį skersai.

- Nebijok, viską turėsim, - atsirioglinęs apjuosiau savimi ir nukreipiau dvi savąsias į jos fluorescencines akutes, laiminančias tą nykią bei supuvusią palėpinę irštvą.

Tada glaudžiau Margaritą paskutinį kartą.

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

Prieš dvidešimt tris dienas palikau savo žmoną Italijoje. Niekšas. Grįžau į Lietuvą ir prisijungiau prie partizanų. Skerdžiam sovietų karius, kankiname, kol išduoda kokius nors planus ar vardus. Aš žudau žmones. Niekšas. Tiesa, galvojau esu silpnesnis. Per kelias valandas nudėjau virš trijų – šių penkių dienų rekordas. Vis dėlto okupantų darosi per daug. Lažinuosi, kad galop nudės ir mane.

Vakar mačiau, kaip NKVD‘istų kulka pataikė į Narimavičiaus (jį grįžęs susitikau patį pirmą) kaktą. Jo smegenys išsidrabstė po du tris kvadratinius metrus. Didis žmogus buvo ir geras draugas. Narimavičius man perdavė laišką, prašė, kad nuneščiau jo žmonai. Bijau, pažado neištesėsiu.

Aš laiškų nerašau. Norėčiau, bet bijau. Apleidau Margaritą to pačio savaitinio vestuvių jubiliejaus naktį. Palikau ir visus pinigus – trumpesnei ar ilgesnei pradžiai užteks. Tikiuosi, jog ji man atleis. Myliu Margaritą.

Pradeda šaudyt. Atrodo, lažybas laimėjau.

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

Iš Juliaus užrašų:

Aš nematau tavęs iš ryto,

Aš nežinau, kur tu esi.

Man širdžiai plakti nepavyko

Ir liko tik sapnai tušti.