Lapkričio priešpaskutinę dieną ąžuolyniečiai (III ir IV klasių mokiniai) išvyko į baltąjį Vilnių. Nors visą kelią lydėjo krintantis sniegas, jis mūsų neišgąsdino. Ir nors pusnys nukando daugiau laiko nei buvo tikėtasi, saugiai pasiekėme Vilnių, kuris jau kvepėjo ir švytėjo Kalėdų lemputėmis. Atvykę pirmiausia pamatėme prie Katedros jau puošiamą eglutę, bet, gaila, dar neįžiebtą. Tuomet visi išsiskirstėme kas sau: vieni aplankyti muziejų, kiti pasimatyti su draugais, o dar kiti – išgerti šilto puodelio kavos Kačių kavinėje.
Įsižiebus lauko žibintams, nusikratėme purų sniegą nuo paltų ir visi susirinkome į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą stebėti Oliverio Friljičiaus, spektaklio „Metamorfozė“ pagal F. Kafkos kūrybą. Modernus spektaklis, manau, nustebino ne vieną netradiciškais vaizdiniais: didžiuliame projektoriuje išvydome tarakono, apverstas ant nugaros, kančią nuo į pilvą bedamos adatos ar netikėto vaidmens gyvo šuns, kuris atėjo pasižiūrėti kelių išlikusių žmonių ekspozicijos. O paskutinė scena pribloškė – pamatėme vabalus, sėdinčius teatro kėdėse. Vienas stipriausių absurdiškumo prieskonio turinčio spektaklio bruožų buvo kolektyvinis veiksmas. Scenoje visi 10 aktorių kuria kaip vienas organizmas. Jie tikrai sugebėjo perteikti „metamorfoziškas“ nužmogėjimo temas panaudodami daug muzikinių instrumentų ir muzikinių intarpų.
Po spektaklio kelias dienas sklandė skirtingos nuomonės, kilo debatai. Geriausiai šį spektaklį apibūdintų rašytojo F. Kafkos citata: „Teatras stipriausiai veikia tada, kai paverčia nerealius dalykus realiais. Būtent tada scena tampa periskopu, leidžiančiu pažvelgti į realybę iš vidaus.“