Šiandien labai neramus laikas: dėl karo Ukrainoje, išpuolių Izraelyje, karinių konfliktų kitose šalyse, įvairių stichinių nelaimių akistata su mirtimi tapo labai akivaizdi. Šiandien tinkamas laikas apmąstyti ir savo gyvenimą: ar jis nėra per daug vartotojiškas, egoistiškas, neatsakingas ar paprasčiausiai nesąmoningas. Artėjant lietuviškųjų Vėlinių laikotarpiui turėsime pasirinkti, ar švęsime siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę, kurios prasmės dažnas nė nesuprantame, žinome tik tiek, kad reikės apsirengti kuo baisesniu apdaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius ir tokiu būdu nesąmoningai išreikšti nepagarbų santykį su mirtimi, o gal nuspręsime ramiai minėti lietuviškąsias Vėlines, kurios yra mūsų tapatybės dalis, susikaupimo, rimties, tylos metas, mirusiųjų atminimo ir pagerbimo šventė, leidžianti susušildyti šį šaltąjį apmirštančios gamtos metą žmonių širdžių šiluma ir žvakių šviesa. O ar žinojote, jog lietuviškomis Vėlinėmis žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis. Kai kurios tautos net perima tradiciją degti kapuose žvakeles. Tai labai gražus ir prasmingas paprotys. Seniau pagarba protėvių vėlėms gyvuosius lydėjo visur. Buvo manoma, kad protėvių vėlės globoja gyvuosius ir be jų pagalbos čia žemėje negali būti darnos ir skalsos. Tad pagarba joms buvo rodoma ne tik per Vėlines, bet per visas kalendorines ir šeimos šventes, o taip pat prieš pradedant dirbti svarbius darbus ar kylant į mūšį. Pabandykime ir mes tą dieną tūkstančiais atminties ugnelių išsklaidyti Vėlinių nakties tamsą, o ne kelti sumaištį, chaosą, kurio ir taip daug mūsų gyvenime. Atminkime, Lietuvai Helovynas yra svetimas, atgabentas produktas nelyginant kokakola, o Vėlinės, mūsų savastis, susimąstymo apie Vėlių suolelį (amžinybę, sąryšį tarp mirties ir gyvenimo, protėvius) diena. Ji mums artimesnė.  Žinoma, kiekvienas turime teisę rinktis, ką švęsti. Tačiau keltai turi savo šventes, amerikiečiai savo, tad kodėl negalėtume švęsti savų Vėlinių vietoje Helovyno? Pamąstykime ir atsakykime sau: o ką šįkart renkuosi aš?