Tęsiame rubriką „Nauji veidai“. Kviečiu visus susipažinti su labai įdomia ir nuoširdžia asmenybe, kuri būtinai nudžiugins jus savo šypsena. Tai – biologijos mokytoja Giedrė Guntarskytė – Česnauskienė.

Kokios gyvenimo aplinkybės lėmė, kad pasirinkote garbingą mokytojo profesiją ir kodėl dabar esate būtent čia, „Ąžuolyno“ gimnazijoje?

Jau nuo aštuntos klasės žinojau, kad savo ateitį siesiu su biologija. Mano artimoje aplinkoje, kurioje užaugau, biologijos buvo labai daug. Po vidurinio ugdymo pasirinkau visai ne mokytojo profesiją, o labiau specializuotus ekologijos ir aplinkosaugos inžinerijos mokslus. Studijuojant ir rašant savo magistro mokslinį darbą, teko dirbti biodestruktorių tyrimo laboratorijoje, daug laiko praleisti įvairiose kitose laboratorijose važinėjant po visą Lietuvą. Privalėjau save išlaikyti finansiškai, todėl nusprendžiau padirbėti vienoje uostamiesčio gimnazijoje. Ir mane šis darbas sužavėjo. Kasdienis bendravimas su jaunimu man buvo naujovė. Planavau dirbti tik kelerius metus, kol vyks studijos, tačiau gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Dar ir šiandien atsimenu, kai gimnazijos vadovas pasikvietė pokalbio bei pasiūlė vienu metu studijuoti tęstines edukologijos studijas ir dirbti mokykloje.

Ko tikėjotės/tikitės atėjusi dirbti į „Ąžuolyno“ gimnaziją? Praėjo keli šių mokslo metų mėnesiai ir galima jau paklausti, ar realybė atitinka turėtus lūkesčius?

Ateidama dirbti į „Ąžuolyno“ gimnaziją neturėjau jokių didelių lūkesčių. Nepastebėjau, kaip prabėgo pirmieji mokslo metų mėnesiai, nes jie buvo labai intensyvūs, kupini veiksmo, įspūdžių ir emocijų. 

Pabandykite įsivaizduoti save ne mokytojo „kailyje“. Ką veiktumėte gyvenime šiuo metu, jei nebūtumėte mokytoja?

Mano artimoje aplinkoje visada buvo daug mokytojų, medikų, todėl manau, kad vis tiek savo kasdienybę siečiau su biologija. Svarbiausia, kad žmogus taip pat būtų mano darbo dalis. Tikriausiai vis tiek būčiau mokytoja, o gal ir medikė. Nors medicinos visada stengiausi išvengti.

Koks mokinių poelgis Jus pradžiugino/pradžiugintų, o gal jau buvo toks, kuris privertė nusišypsoti ar net nusijuokti?

Neabejoju, jog manęs ateityje dar laukia labai daug gražių mokinių poelgių. Prajuokinti dar niekas neprajuokino, bet šypsotis tikrai yra dėl ko ir kam kasdien!

Paatviraukite, koks yra Jūsų keistas charakterio bruožas, talentas ar hobis, be kurio neįsivaizduojate savęs?

Turiu keistoką charakterio bruožą, kurį, neabejoju, žino visi mano mokiniai, – aš labai sunkiai įsimenu naujai sutiktų žmonių vardus. Esu linkusi juos „perkrikštyti“. O kaukių dėvėjimas dar labiau apsunkina šią užduotį. Atrodo, nieko keista nežinoti daugiau nei kelių šimtų savo naujų mokinių vardų. Didžiausias keistumas yra tas, kad, kai jau „išmokstu“, tai būkite tikri - ir po dvidešimt metų galiu pasakyti ne tik vardą, bet ir kuriame suole mokinys sėdėjo, kuriais metais mokėsi ar kokią kitą pikantiškesnę detalę apie jį.

Mano aistra ir hobis – senovinės knygos. Turiu jų nemažai paveldėjusi iš savo biologijos discipliną dėsčiusio senelio. Jos išleistos dar prieškario laikotarpiu. Ir ne tik biologijos vadovėliai, bet ir grožinės knygos. Jos visos buvo išsaugotos per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Didžioji dalis jų – vokiškos.  Be galo mėgstu senų knygų kvapą. Jei tik galėčiau, talpinčiau į pirmąsias spintos lentynų eiles. Gaila, kad jos, priešingai, labiausiai saugomos nuo saulės, drėgmės, dulkių ir laikomos dėžėse. Todėl tik pavartau, pasidžiaugiu, padiskutuoju su šeima ir vėl „užkonservuoju“.  Suskaitmenintos knygos vargu ar kada man atstos tikrąsias knygas.

Įdomu ir smalsu sužinoti, o ką  mėgstate veikti laisvalaikiu ir gal turite kokių nors neįprastų ritualų, o gal įdomių faktų  apie save?

Šiame gyvenimo tarpsnyje laisvalaikio neturiu. Džiaugiuosi, kad auginu dvi dukras, su kurioms praleidžiu didžiąją dalį savo laisvo laiko. Tai ir yra mano laisvalaikis. Tačiau jis dažniausiai būna toks, kokio tikisi mano vaikai. Visi mano ritualai – ir mano šeimos ritualai.

Ką norėtumėte palinkėti „Ąžuolyno“ bendruomenės nariams, kolegoms mokytojams bei moksleiviams?

Mokiniams palinkėčiau klausytis tam, kad suprastų, o ne tam, kad bet ką atsakytų.

O savo kolegoms norėčiau pacituoti vieną Sokrato mintį: „Patarimų dalinti nereikia. Kas dalina patarimus, tas prisiima atsakomybę.“ Mano nuomone, kur kas geriau išgirsti kitus, įsiklausyti į tai, ką kolega ar artimas žmogus nori pasakyti PATS.

Koks Jūsų gyvenimo kredo/moto (posakis, citata ar tiesiog protinga mintis, kuria paprastai vadovaujatės gyvenime)?

Mano pagrindinis moto – mažiau yra daugiau! Ši frazė dažnai skamba namuose, galbūt ir labai „nemamiškai“ net prie valgomojo stalo!

Taip pat manau, jog norint pažinti naujai sutiktą žmogų, reikia leisti Jam kalbėti. Jis viską papasakos apie save, o aš Jį „pamatysiu“. Todėl niekada neturiu išankstinių nuostatų. Kiekvienas žmogus, savaip kalbantis ar tylintis, – gėris!

Dėkojame biologijos mokytojai už nuoširdžius atsakymus. Labai džiaugiamės, kad gyvenimas šią pedagogę atvedę į „Ąžuolyno“ gimnaziją. Širdingai turime dėkoti, kad mokytoja negaili jėgų, laiko ir kiekvienam mokiniui padeda atrasti ir pasirinkti savo tolimesnį gyvenimo kelią!

Greta Sikanova, IId