Nėra ko slėpti – jau nuo mažų dienų man nebuvo svetimas „moksliuko“ epitetas. Todėl visai nekeista, kad keliai atvedė į „Ąžuolyno“ gimnaziją. Taip pat neturėtų būti keista, kad čia praleidau keturis savo gyvenimo metus, per kuriuos ne tik daug mokiausi, bet ir dalyvavau daugybėje olimpiadų ir konkursų.

2011 m. užbaigiau vieną dalyką – „Ąžuolyno“ gimnaziją. Tačiau su tuo nesibaigė nei noras mokytis, nei polinkis varžytis konkursuose. Tais pačiais metais, įkalbėtas savo informatikos mokytojos, įstojau į informatikos studijas Kauno technologijos universitete. Nuo pačios studijų pradžios sutikau nemažai bendraminčių ir buvau pakviestas į KTU sportinio programavimo (angl. competitive programming) bendruomenę.

Sportinis programavimas iškart tapo vienu iš pagrindinių mano pomėgių. Daugybė mano laiko buvo praleista sprendžiant įvairius algoritminius programavimo uždavinius ir dalyvaujant konkursuose. Nors pradžioje buvo šiek tiek nesklandumų (pirmais metais susirgau ir negalėjau sudalyvauti universiteto atrankoje, antrais metais vos per plauką praėjau atranką), tačiau tai nesutrukdė pasiekti rezultatų, kuriais galiu didžiuotis (o ir fakultetas nesidrovėjo jų publikuoti savo tinklalapyje).

Turbūt vienas žymiausių studentiškų programavimo konkursų yra ACM ICPC (International Collegiate Programming Contest). Jame teko varžytis su studentų komandomis iš viso pasaulio. Komandas sudaro trys asmenys, joms skiriama po vieną kompiuterį (t. y. vienam asmeniui po 0,33 kompiuterio). Tikslas – per penkias valandas išspręsti kuo daugiau iš duotų 12 (ar panašaus skaičiaus) uždavinių. Keturis metus iš eilės teko sudalyvauti šio konkurso ketvirfinaliuose. Iš jų vienąkart pavyko nukeliauti iki pusfinalio Sankt Peterburge, o 2014 m., kai buvau atrinktas į komandą kartu su kitais dviem itin gabiais programuotojais, prasibrovėme iki pasaulio finalo, vykusio Jekaterinburge.

Be ACM ICPC teko varžytis ir kituose, tiek individualiuose, tiek komandiniuose programvimo konkursuose. Vienas įsimintinesnių buvo Serbijoje vykstantis Microsoft BubbleCup, kuriame uždavinius sprendėme ištisas 24 valandas! Tiesa, bent jau kompiuterių nebuvo pagailėta — visi trys komandos nariai turėjo po atskirą kompiuterį.

Dalyvavimas konkursuose reikalavo nemenko pasiruošimo. Dėl to nemažai pastangų buvo skirta įgūdžių tobulinimui, pavyzdžiui, mokantis naujų algoritmų ar savaitgaliais kartu su savo komandos nariais susirenkant universitete pasitreniruoti. Taip pat teko sudalyvauti keliose programavimo stovyklose užsienyje. Šios stovyklos trukdavo savaitę ar ilgiau ir beveik visas šis laikas buvo skiriamas uždavinių sprendimui (retkarčiais pavalgant, pamiegant ar sudalyvaujant kokioje nors ekskursijoje).

Studijų metu įgyjau ir šiek tiek darbo patirties. Baigęs antrą kursą per vasarą atlikinėjau nedidelę praktiką, kurios metu prisidėjau prie „Gustavo receptų“ programėlės sutvėrimo. Besibaigiant bakalauro studijoms įsidarbinau rimčiau — teko rūpintis, kad interneto puslapiuose skaitytojus pasitiktų visų taip nemėgstama reklama (dėkot nebūtina). Na, o galiausiai įpusėjęs magistro studijas ir pasiekęs tokį amžių, kai jau nebeleidžiama dalyvauti studentiškuose konkursuose, dalyvio rolę iškeičiau į trenerio — lydėjau studentus į varžybas bei padėjau joms ruoštis.