„Skrendant lėktuvu į Ispaniją jau norėjosi verkti, nes prisiminiau, kad reikės grįžti.“ (Gabija Joknytė, trečiokė)

„Man ir grįžus tebesinori kalbėti ispaniškai.“ (Povilas Carev, pirmokas)

 2020 m. vasario 13–21 d. grupelė „Ąžuolyno“ gimnazijos ispanų kalbos besimokančių moksleivių su lydinčiomis mokytojomis ir keliomis Klaipėdos universiteto ispanų kalbos kursantėmis nukeliavo į pačius Europos pietus – į Kadiso miestą (Cádiz, Ispanija) Atlanto pakrantėje. Kelionei buvo parengta intensyvi mokomoji ir kultūrinė programa. Moksleiviai dalyvavo specialiai šiai grupei suorganizuotuose ispanų kalbos kursuose „Taller de inmersión en la lengua española y su cultura“ (iš viso 8 valandos). Kursai vyko Kadiso universiteto Šiuolaikinių kalbų mokymo centre (CSLM, Centro Superior de Lenguas Modernas); dėstytoja Macarena Gómez Cabrales į mokomąją programą sumaniai įtraukė visus, kad ir skirtingą ispanų kalbos lygį turinčius kursų dalyvius ir liko labai patenkinta pasiektais rezultatais. Centro darbuotojai pakomentavo, kad mūsų moksleiviai pagal savo amžių jiems pasirodė itin motyvuoti, brandūs!

Tęsinys...

Pirmąjį viešnagės savaitgalį ir vėliau kasdien po pamokų stengėmės kuo daugiau pamatyti, patirti. Kadisas įkurtas šioje Atlanto pakrantėje daugiau kaip prieš 3000 metų; muziejuose ir kitose lankytinose vietose pamatėme įdomybių pradedant finikiečių, romėnų laikais, taip pat nusikėlėme ir prie dabarties technologijų  (panorama iš Torre Tavira bokšte esančio Tamsiojo kambario (Cámara Oscura).

Per savaitę viešnagės spėjome nuvykti ir į kitas vietas: Cheresą (Jerez de la Frontera), Seviliją ir netgi toliausiai esantį Gibraltarą. Tačiau liko laiko ir laisvalaikiui Kadise, paragauti geriausių mieste churros bei kitų tradicinių patiekalų, taip pat pasivaikščiojimams Atlanto paplūdimiais ir krantinėmis; vandenynas juosia beveik visą miestą. Pamatėme ir šokant tikrą flamenco (tiesiog gatvėje!) Beje, dieną prieš išvykstant prasidėjo pirmieji įžymiojo Kadiso (Užgavėnių) karnavalo renginiai.

Dalis moksleivių gyveno svečių namuose, o penkios merginos panoro apsistoti ispanų šeimose, – tai papildoma įdomi patirtis ir, be abejo, intensyvi kalbos praktika. Na, o toliau – pačių moksleivių įspūdžiai!

Evita Krasauskaitė, antrokė

Vieną dieną ispanų kalbos mokytoja pakvietė visus savo mokinius į jos pačios organizuotą kelionę į pietinę Ispanijos dalį (Andalūziją – JD). Ispanija mane žavėjo jau ilgą laiką, tad iškart sutikau vos tik pasitaikė ši  nepaprasta galimybė. Apsisprendus leistis į šią kelionę, artėjo antrasis pasirinkimas: gyventi su visais ar apsigyventi vietinėje ispanų šeimoje ir tobulinti savo įgūdžius dar sparčiau. Ispanų kalbą mokiausi vos antrus metus, bet labai norėjau išbandyti savo jėgas, tad ši kelionė atrodė puiki galimybė šiam tikslui įgyvendinti.

Iš pat pradžių pasirinkus gyventi šeimoje nė kiek neabejojau, bet artėjant prie Ispanijos, pradėjau jaudintis dėl savo įgūdžių stokos, galvojau, kad jų bus per mažai. Džiaugiuosi, kad klydau dėl šio teiginio :)

Mane priglaudė nuostabi ispanė, kuri mane pasitiko išskėstomis rankomis. Su ja taip pat gyveno ir amerikietė, per mainus į Ispaniją patekusi studentė, kuri padėjo man susišnekėti su šeimininke pirmosiomis dienomis ir motyvavo mane mokytis ispanų kalbos. Esu labai dėkinga joms abiems už svetingą ir šiltą sutikimą. 

Neneigsiu, pirmosiomis dienomis buvo labai sunku, bet įdėjus pastangų, prašius pagalbos ir pramokus ispanų kalbos subtilybių, kiekvieną dieną susikalbėti su vietiniais žmonėmis ir juos suprasti sekėsi vis lengviau ir lengviau. Paskutinėmis dienomis aš net prasilaužiau ir pati pradėjau aktyviau bendrauti, pritaikyti naujus žodžius bei frazes. Tai ir yra mano didysis kelionės bei ispanų kalbos pasiekimas. 

Manau, kad kiekvienas mokinys važiuodamas į šalį, kurios kalbą mokosi, turėtų pasinaudoti galimybe pagyventi tarp vietinių žmonių, kad galėtų geriau suprasti šalies kalbą, papročius ir aplinkinių kuriamą atmosferą, žinoma, jei tik tokia galimybė yra. Nors ir reikia daug pastangų norint perlipti per save ir per savo kalbos barjerus, bandyti tai padaryti su vietinių pagalba yra iš tiesų verta. Džiaugiuosi, kad pasirinkau ispanų kalbą mokytis ne tik lengvuoju teorijos, bet ir sunkiuoju praktikos būdu.

Gabija Joknytė

Gamta Ispanijoje – turbūt vienas iš įspūdingiausių dalykų, kuriuos mums teko pamatyti. Palmės, vandenynas, kriauklės, išmestos į krantą, dykynės, nuolatos šviečianti saulė, šiluma. Ne tik aš Kadisą pavadinau rojumi, tačiau ir moteris, su kuria pabendravau riešutų parduotuvėje. Pačiame mieste daug gamtos vaizdų nepamatysi, tačiau yra daugybė miesto aikščių, atrodančių kaip tikriausi botanikos sodai. Kadisui priklauso net 4 paplūdimiai, iš kurių pabuvome dviejuose. Viename net išsimaudėme. Keliaudami į kitus miestus – Seviliją, Gibraltarą ir Cheresą, pamatėme daugiau laukinės gamtos. Vienur daug medžių, kitur dykvietės, dar kitur kalnai. Ispanijos kraštovaizdis mums buvo kaip džemo stiklainis Karlsonui.

Kadiso architektūra. Senamiestyje namai pastatyti labai arti vienas kito, vyrauja šviesios spalvos. Namai nėra aukšti ir visi gana panašaus aukščio. Ant kai kurių pastatų yra išlikę bokšteliai, iš kurių seniau žmonės stebėdavo atplaukiančius laivus. Nors patys namai atrodo tarsi paprasti vienodi blokai, įvairios detalės juos daro autentiškus: gėlių vazonai, metalinės balkonų tvorelės, ornamentuoti langai, skalbiniai, plevėsuojantys ant virvutės. Vienas įspūdingiausių pastatų Kadise – katedra. Ji buvo pastatyta per 116 metų, tad joje susipynę net trys architektūros stiliai: barokas, vėlyvasis barokas ir neoklasicizmas. (Pabrėžtina, kad Kadiso miestui – daugiau kaip 3000 metų, taigi jame išlikęs ir romėnų amfiteatras, ir netgi atkasta finikiečių miesto teritorija, kuri tikrai padarė įspūdį visiems moksleiviams – JD.)

Povilas Carev

Į Gibraltarą atvykome apie 2-ą val. Nusprendėme nueiti pavalgyti, kad pasipildytume jėgų tos dienos nuotykiams. Po to visi susitikome ir ėjome į Didžiosios Britanijos Gibraltaro dalį. Eidami per Gibraltarą, perėjome įdomią perėją (per lėktuvų nusileidimo taką). Iš karto nusprendėme eiti link kalno. Eidami pamatėme 2 beždžiones, tupinčias ant senovinės patrankos. Truputėlį paklaidžioję po kalną, atradome taką, kuriuo reikėjo eiti. Eidami tuo taku, sutikome dar daugiau beždžionių. Daugelis su jomis nusifotografavo. Toliau lipome senoviniais laiptais į kalno viršų. Užlipę priėjome prie stiklinio tilto, ten praleidome nemažai laiko. Tada pradėjome leistis žemyn, visi puikios nuotaikos. Nusileidę turėjome laisvo laiko, sutikome ten gyvenanti lietuvį. Jis mums papasakojo apie savo gyvenimą Gibraltare. Visi puikiai nusiteikę autobusu grįžome į Cadiz‘ą.

Sintija Bambalaitė, antrokė

Manau, gyvenimas šeimose buvo idealus pasirinkimas. Vertinga buvo ne vien dėl to, kad buvo labai įdomu, bet ir dėl to, kad gavome progą susipažinti su ispanų kultūra iš arčiau ir detaliau. Apskritai, pats nuotykis Ispanijoje tapo pilnavertis ir jaukesnis, kai galėjome pabendrauti su tikrų tikriausia ispane, paragauti jos darbščių rankų pagaminto ispaniško maisto ir visada jaustis laukiami. Bet mane labiausiai pakerėjo vaizdas pro balkono langą – vienoje pusėje stūksantis aukštasis švyturys, kitoje matomas viso Kadiso miesto vaizdas, o per viduriuką tolyn besidriekiantis žavusis mėlynbangis Atlanto vandenynas.  Šis horizontas suteikė ypatingą nuotaiką ir užpildė visą atmosferą iki maksimumo. Tad jeigu kažkada Jums pasitaikys galimybė svetimoje šalyje gyventi šeimose – tikrai nė sekundę nesudvejokite!

Ispanų kalbos mokytoja

Mes, į kelionę vykusios mokytojos, – Jūratė Derukaitė, Vilija Šileikienė ir Vaidilutė Žukauskienė, – atlikome dar vieną misiją – susipažinome su viena Kadiso mokykla. Ji žymiai didesnė už „Ąžuolyną“, nes joje mokosi ne tik mūsų gimnazijos profilį atitinkantys mokiniai, bet ir kitų kategorijų moksleivių: jaunesnių (nuo 12 metų) ir tų, kurie baigę privalomą vidurinį išsilavinimą pasirinko profesinį ugdymą. Mokykla vadinasi I.E.S. Cornelio Balbo; santrumpa I.E.S. (Instituto de Educación Secundaria) reiškia „vidurinio lavinimo gimnazija“. Direktorius mums maloniai aprodė visą mokyklą, vedė į vykstančias pamokas, o vieną anglų kalbos pamoką paskyrė specialiai mūsų vizitui – per ją mes angliškai pasakojome apie mūsų gimnaziją, o jų mokiniai – apie savo mokyklą. Tikimės, jog artimoje ateityje galėtume užmegzti projektinę veiklą. Manau, ąžuolyniečiams būtų įdomiausia tai, jog pamokos ten vyksta tokiu grafiku: nuo 8:00 trys iš eilės pamokos po 60 minučių (be pertraukų!), tada būna pusvalandžio pietų pertrauka ir po jos vėl trys pamokos po 60 minučių. Mokykla uždara, mokiniai nepasibaigus pamokoms išeiti be leidimo negali; be to, į mokyklą negali patekti jokie pašaliniai. (Beje, pradinėse mokyklose vaikus po pamokų atiduoda tik jų pasitikti atėjusiems šeimos nariams.)

Šį pasakojimą būtų galima tęsti ir tęsti. Tegul įspūdžius papildo nuotraukos, kurias darė ir patys moksleiviai, ir mokytojos, ir fotografė A. Šulpina. Keliose nuotraukose matyti Lietuvos vėliava – ačiū Gabijai! Pirmą kartą vėliavą  išskleidėme Sevilijoje, nes tai buvo vasario 16-oji. Lietuvos vardą moksleiviai įamžino ir muziejų lankytojų knygose, o savo dėstytoją Macareną jie išmokė ne vieno lietuviško žodžio.

Gracias a todos (ačiū visiems)!

Įspūdžius surinko ir apibendrino Jūratė Derukaitė