Kornelija Jankantaitė, 4a klasės mokinė, iš šalies atrodo „kieta“ mergina, nuolat skinanti laurus Kyokushin karate srityje ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, tapusi Europos čempionato Kyokushin karate kumite sidabro medalio laimėtoja. Tačiau interviu metu paaiškėjo, jog kelias į sėkmę merginai nebuvo vien rožėmis klotas. Tad šiandien Kornelija mums atvirai pasakoja savo sėkmės istoriją bei atsiskleidžia kaip kovotoja ir taip pat kaip įvairiapusė filosofiška asmenybė.

Sportui kojos nepakišo net sunkumai

Sportas Kornelijos gyvenime atsirado jau nuo mažų dienų. Kaip teigia pati mano pašnekovė, ją, dar 7-erių metų mergaitę, tėvas nuvedė į krepšinio treniruotę. „Noriu, kad būtum krepšininkė“, - sakė tada jis. Bet netrukus paaiškėjo, kad krepšinis – visiškai ne jai. „Kadangi aš turiu klausos negalią, nešioju klausos aparatus, man būdavo sunku komunikuoti su komandos nariais“, – prisipažįsta mergina. Pasirodo, klausos aparatai, sukuriantys dirbtinį garsą, lydėjo ją nuo pat 5-erių metų. Tada dėl vaistų jos klausa tapo labai silpna. „Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom“, – sako pašnekovė ir dėkoja tėvams, kurie įdėjo be galo daug pastangų bei investicijų, kad jų dukra įsilietų į įprastos mokyklos bendruomenę ir nelankytų specialiosios ugdymo įstaigos. Taigi, dėl diskomforto, patiriamo krepšinyje, mažoji Kornelija, apsilankė karate treniruotėje. Užteko vieno karto, kad ji pajustų, jog tai jos sritis. Tik nepagalvokit, kad mergaitė pasakė tėvams apie šį atradimą: „Pusę metų lankiau karate ir aš tėvui melavau, kad einu į krepšinį.“

Skaityti toliau...

Rytų kovos menai – kaip filosofija

Paklausta, kuo ją patraukė karate, pašnekovė teigia, kad „sužavėjo visi pratimai, jokių problemų nekildavo su klausa“. Taip pat pasijuto stiprėjanti, įgijo pasitikėjimo savimi. Ši sporto šaka, pasak Kornelijos, pasižymi rimta disciplina, ugdo moralines vertybes, pagarbą suaugusiesiems. Ypač artima jai pasirodė mokytis japoniškų veiksmų, žodžių. „Rytų kovos menai – kaip filosofija, o filosofija man patinka.“

Trauma, atvedusi į kryžkelę

Sklandi pradžia ir mėgstamos veiklos atradimas – daug žada. Tačiau gerokai paaugusi, t. y. 16-os metų, Kornelija susidūrė su vienu iš gyvenimo išbandymų. „Buvau varžybose Belgijoje, tarptautinės buvo, aš pamačiau, kad turiu kovoti su 18-mete, kuri sveria už mane gal 15 kg daugiau. Aš išsigandau, galvojau, aš neisiu į tą kovą. Aš paskambinau tėvui, sakau: ką man daryti? Sako: eik, Jankantaitė niekada nepasiduoda. <...> užsimotyvavau, kovojau“, - prisiminimais dalijasi mergina. Tačiau greitai ji pajuto, jog kažkas ne taip, bet tai nebuvo priežastis nutraukti kovą; ją Kornelija netgi laimėjo. Deja, po kovos paaiškėjo, kad jai lūžo krūtinkaulis ir 3 kojos pirštai. Tuomet jos laukė 2 ramybės mėnesiai lovoje, kurių metu aplankė dvejonės: mesti sportą ar ne. Vis dėlto mergina nusprendė: ne.

Stipriausia kova ir kelias į didžiausią pergalę

Praėjus pusmečiui po traumos Kornelija dalyvavo Lietuvos čempionate (atrankos į Europą). Tada įvyko įsimintiniausia kova jos gyvenime. „Nieko iš tos kovos neatsimenu, tik ją [priešininkę] daužiau, daužiau, kraujai taškėsi nuo mano krumplių... Tačiau sportas yra sportas, po kovos visada apsikabinu savo priešininkes ir nusišypsau. Kad ir kaip besisektų, svarbiausia jausti tą „ribą.“ Rezultatas – jos laimėjimas. Po kovos merginai įstrigo trenerės žodžiai: „Tu padarei daugiau nei galėjai.“ Dar prisimena momentą: „Aš nualpau, kažkaip amoniaką man kišo. O aš šypsausi. Sako, kodėl tu šypsaisi? Sakau – aš laimėjau...“ Taigi, tais metais ji į Europą nekeliavo, tačiau sistemingai ruošėsi ten patekti kitais metais. Manote, tokiam tikslui užtenka tik 9-10 treniruočių per savaitę? Atsakymas paprastas: ne. Kornelija puikiai suvokė, jog privalu ir „psichologiškai nusiteikti tai kovai“. „Nusipirkau naują užrašų knygutę, užsirašiau didelėm raidėm: „Ką šiandien padariau, kad patekčiau į Europos čempionatą.“ Ir kiekvieną dieną aš rašydavausi, ką šiandien padariau. Netgi per Kūčias. <...> Daug psichologinių knygų perskaičiau, kaip save paversti daugiau nei žmogum tuo momentu. Po to filmai.“ Toks pasiruošimas ir naujos psichologinės patirtys taip užgrūdino pašnekovę, jog ji dabar tvirtina: „Jokių egzaminų nebebijau.“ Žinoma, toks visapusiškas pasiruošimas atnešė didžiausią pergalę jos sportinėje karjeroje: net Europos čempionate, vykusiame praėjusią vasarą Prahoje, Kornelija tapo Kyokushin karate kumite Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja.

Motyvacijos šaltiniai

Anot pačios merginos, ją labiausiai motyvuoja negalia: „Ji mane taip sustiprino, kad aš gyvenime kažkaip nelabai ko bebijau, žinau, kad viskas yra įmanoma. <...> Mane tai kažkaip sustiprino, nes aš žinojau: gerai, aš turiu negalią, bet aš parodysiu kitaip.“ Be to, pastaruoju metu Kornelijos aukščiausias autoritetas – jos trenerė Diana Mačiūtė, pasaulio Kyokushin karate čempionė ir vienintelė moteris Lietuvoje, turinti 4DAN juodą diržą.

Laisvalaikiu – ne tik karate

Pasirodo, ši aktyvi mergina savo laiką skyrė ne tik mokslams ir karate. Ji spėjo lankyti ir tautinių šokių būrelį mūsų gimnazijoje (mat pagalvojo - „aš noriu į Dainų šventę“). Taip pat lankė dailę 6-erius metus. Ir nors galėtų pirštis mintis, kad viską suderinti turėtų būti labai sunku, tačiau Kornelija užtikrina, jog „nebuvo labai sudėtinga viską suderinti; be to, aš prioritetus susidėliodavau. Visada buvo pirma mokslai.“ Tik šiemet ji susimažino būrelių skaičių, nes 12-toje klasėje norėjosi ramybės.

Ateities planai

Nors jaunoji karate čempionė dėl ateities dar nėra tvirtai apsisprendusi, vis dėlto ji patikina: „Tai nebus su sportu susijusios studijos, aš labiau į kitus dalykus linkusi.“ O tie kiti dalykai – psichologija bei filosofija. Mergina sako: „Aš tokia kartais pamąstanti, pasigilinanti į gyvenimo prasmę.“ 

Sėkmės paslaptis

Kornelija, dar save apibūdinanti stipria asmenybe, vadovaujasi tuo, kad „laimė yra ne kalnuose, ne mieste, ne kaime, o mūsų galvose. Nesvarbu, kur tu bebūtum, vis tiek laimė yra mūsų galvose.“

„Noriu padėkoti „Ąžuolyno“ mokytojams. Nors ir neatskleidžiau jiems apie savo negalią, jie, kažkodėl atrodo, mane suprato. Aš tik norėčiau kitiems palinkėti, kad jeigu kažko labai labai stipriai norite, tai neabejokit, tiesiog darykit ir įdėkit į tą norą 100 procentų savęs. Netgi 120 procentų. Ir tada tikrai pavyks. Tai linkiu siekti savo tikslų ir nepalikti kažkur savyje. Gyvenam tik kartą.“ Akivaizdu – šis pozityvus požiūris yra vienas iš merginos sėkmės recepto ingredientų.

Taigi, nuoširdžiai dėkoju Kornelijai už pasidalintą be galo įdomią bei inspiruojančią gyvenimo istoriją ir linkiu jai toliau ryžtingai siekti tikslų. O mums – tikslingai pasinaudoti pašnekovės sėkmės receptu. Na, o šį straipsnį norėčiau baigti dar viena auksine Kornelijos fraze, nuskambėjusia ir interviu pabaigoje: „Šypsokitės, kol turit dantis.“