Gyvenimo sūkurys

 Aš nebijau pasižiūrėti į save,
Pasižiūrėti į pridėtąjį man veidą.
Nebijau savęs aš pamatyt
Išklerusiame veidrody senam.

Bet kartais sutrinku juk aš
Nuo šypsenos, man primestos,
Išsigąstu nuo laiko, gero, seno,
Likimo skirto Dievo pasekmėj.

Ir kaip atsikratyti, nežinau,
Nerimastingai šalto būdo.
Ką man sakyt, nesuvokiu,
Ką man daryt, nenumanau.

Betgi turi būti kelias,
Kuris nuves mane tolyn,
Pavirsdamas manu, jis su laiku
Atves mane, kur būti aš turiu.

O tada jau viskas nuo manęs priklauso,
Kaip sugalvosiu, taip ir bus!
Kai pavydėsiu sau aš pats balsu,
Žinosiu, jog aš neklystu.

Ir tada jau pabaiga,
Pelenų tai vėtros metas.
Vėjai, be manęs, juk niekur nepaklys,
Gyvenimo tai sūkurys.

Kiti eilėraščiai...

Bejausmė šypsena

 Šypsausi aš viršuj visų dievų,
Bet iš tiesų širdis pilna žaizdų juodų,
Po lopinėlį plyšta ji kartu
Su sielos pusbadžiu skaudžiu.

Basas vaikštau pamariu melsvu
Be šypsenos ir be skausmų,
Be sielos ir jėgų,
Save pakęsti man sunku.

Agonija, užvirusi many,
Bejausmis nuoširdumas,
Tai tik įgimtas žmogaus kvailumas,
Besūris jausmo vandenynas tai.

Bet nebenoriu aš kentėt daugiau,
Gana jau verkti, jau gana.
Atsiribosiu nuo jausmų dabar,
Išmoksiu vėl gyvent naujai.

Nutilo manyje balsai,
Pasibaigė kančia.
Jau atgailos gana,
Riba manosios sielos pasiekta.

Nebematau tavęs visai,
Nebestoviu aš šalia.
Era mūsiškė pabaigta,
Širdis mana jau sutrypta.

Ir štai aš gyvenu naujai,
Kaip kažkada išmokau aš seniai,
Palikęs seną būtį,
Už užraktų, man regis, septynių.

Tai buvo pamoka geriausia man,
Gal net ištarti „ačiū“ sugebėčiau,
Jei tik atleisti aš galėčiau,
Bet negaliu ir bijau, kad galėti negalėsiu.

Kino teatras

Gyvename mes kaip kine,
Kaip teatras mūs buvimas,
Bet kartais atsibosta
Tas nulemtas likimas.

Ir noris jį pakeisti
Galbūt nežinomu visai.
Norisi nustot vaidinti
Ir taurę vyno pasiimti.

Tačiau vaidiname visi,
Lyg sutartinę traukiame kartu.
Visiems mums čia baisu,
Mes einame nežinomu taku.

Kur kelias tas nuves, neaišku,
Į kokią peripetiją teks įsivelti?
Ir džiaugsmui man ar pasiruošti?
O gal tik liūdesiui parinkti veido miną?

Man regis, net tikėtis čia yra kvailystė,
Vis tiek už mus nuspręsta.
Dabar tikrai žinau,
Likimas tai tik kino teatras.

Klaida

Kiekvienąkart, kai aš einu taku,
Savęs aš klausiu,
Kodėl aš čia
Ir ką veikiu.

Suklydau aš jau ir ne vienąsyk,
Bet vis suklupdamas aš rasdavau jėgų
Paklaust savęs,
Kodėl aš čia
Ir ką veikiu.

Tikiuosi, neateis manęs tokia diena,
Kai nebebus, kaip gintis, štai gana.
Atkirsiu jai aš pusbalsiu kietu:
„Aš dar pasitaisysiu, prižadu.“

O ji man tiktai tyliai tyliai pasakys:
„Aš tau duodu šansą paskutinį,
Daryk, kaip moki, tik mąstyk,
Kartėlį nuodėmės nuryk.“

Kiekvieną dieną bėgau aš nuo tos dienos,
Neatsigręždamas ėjau aš link aukštųjų,
Nebekartojau aš klaidų savų,
Palikęs praeitį baisių dienų...

Ir štai atėjo ta diena,
Kai suklysti aš ir vėlei sugebėjau,
Ant pjedestalo išdidžiai
Nusilenkiau likimui nuolankiai.