tiek daug
danguje
žvaigždžių
o aš čia
viena
ne
su manimi
tūkstančiai balsų
skamba
ausyse dienos
riksmai
ir šurmulys.
ir sprogsta
aidas galvoje
nenoriu tokio
triukšmo
prašau
bent dabar
bent čia
užtenka
dienos garso
negirdžiu
net savęs
savo minčių
slaptų svajonių
skambesių.

aš noriu vėl
klausyti
kaip tyli
naktis
pavargusi žemė
ir žvaigždės
bet
žvaigždės
nemoka tylėti
ir pagaliau
tai girdžiu
kai tolsta
triukšmas
girdžiu tą pačią
tylią
žvaigždžių muziką
kaip visada
kai skęsta
užmarštin
dienos garsai
dabar vėl
galiu klausytis
tylios muzikos
savų svajonių
ir nakties
žvaigždžių

Daugiau eilėraščių...

Tik mintys ir aš  

šešėlis

vakar paliečiau
ant sienos prikibusį
savo šešėlį
traukiausi nuo jo
bet įkyrus šešėlis
plaukė iš paskos
šliaužė grindim
lipo sienom
slinkau greičiau
jis kartu
kol suklupau
ant akmens
nebeturėjau
jėgų atsistoti
prie žemės slėgė
sunki šešėlio dvasia
beviltiškai aš
ištiesiau ranką
į viršų
į mėlyną dangų

šiandien galiu
atsistoti pamiršti
šešėlį nes gniaužiu
delne dalelę dangaus

paklydusis akys

tik nežiūrėk
man į akis
nes nepažintum
sakytumei
kad tai ne mano
šviesios akys
kurias laikei
savu
mėlynu žvilgsniu
ir neleidai
judėti
pabėgti ten
kur jų nepavytum

bet jos išsprūdo
iš tavo
gilaus žvilgsnio
dabar
kaip drugelio
gelsvi sparnai
skraido
braido
kaip amžinasis žydas
ieškodamos tavęs
su mėlynom
akim

pagaliau
po kelionės
aš pamečiau
paklydėles
gelsvo drugelio
akis
trumpai nusikirpusi
plaukus
nurimusiom
vėl šviesiom akim
grįžtu
iš tolo atpažįstu
tavo žvilgsnį
dabar jame
bunda
nauja aušra

laikas gali kalbėti

• pastumk mane
  arba
  sustosiu

gerai
sėdėdama
aš stumsiu
nors sunku
tik paskubėk
numesk svorio
nes tavęs man
per daug

• dabar
  ženk
  mano ritmu

nemoku
nors girdžiu
ar galiu
apkursti
tėkšk
man bent
minutę
gaudysiu
kaip orą
kaip apspangusi
žuvis
ant akmenų

• mano ribos
  tau
  peržengti
  per aukštos

jei pasiekčiau
pešiočiau
tavo rodykles
po vieną
jei nebūtum
amžinybės dvasia
išimčiau
baterijas
aš noriu
iškristi
iš tavęs
už begalinės linijos
kaip iš žaidimo
noriu
kad ištirptum
visur
išsilietum
braidyčiau
neščiausi
tavo lašus
kur noriu
bet tu
milžinas su ritmu
aukštas
netirpus
kalbi

• nesikeisiu
  aš
  tavyje suspausta
  kiti sako
  tavęs
  visai neturi

• ?
• tęsiasi

duriasi
stichijos
vanduo
ugnis
nugrimzta
vienas kitame
kažkas
spalvas
suėda vakarienei
ir keistuma:

pavargę apavai
išsidrėbę
viena paranojikė
lygina
paklodę
arba mintis
vonios
nebe bedarbės
kaip tas
kuris šildo
drėgnus šaligatvius
klykia
padangos
sprunka
arba vagis
bet keistuma:

suėstos
spalvos
bet viskas
yra